Laukai

Elija skrido virš neaprėpiamų laukų. Pažvelgusi pro langą šyptelėjo.
-Štai ir Tokijas,-įsitaisė kėdėje.
Staiga lėktuvas keistai pasviro. Eli pašoko.
Lėktuvas visu greičiu krito žemėn.
Išsigandusi Elija suspigo:
-Ar mes krentam???-įsikibo į Auroros ranką nagais.
Ji nieko nematė tik girdėjo palaikiusius žmonių riksmus ir vaiko verksmą...

Aurora užsimerkė.Atsimerkusi pažvelgė pro langą. Lėktuvas beveik stačiai krito žemyn. Pro langą matėsi dūmai kylantys iš variklio. Lėktuvas trenkėsi į žemę, pasigirdo didelis sprogimas ir šimtai kūnų išlėkė į orą.Tarp jų ir Aurora su Eli. Parkritusi ant žemės ji pajuto stiprų smūgį.Jau norėjo keltis, bet milžiniška metalo skeveldra perdūrė jos gležną kūną, tiesiai per pilvą. Aurora bandė ištraukti ją, bet neturėjo pakankamai jėgų.

Elija užsimerkė ir pajuto siaubingą smūgį. Auroros ranka išslydo ir Elija pajuto siaubingą skausmą kairėje kojoje.
Atsimerkusi ji tik matė didžiulę mėsmalę iš to kas buvo lėktuve. Sparno kampas, kuris nežinia kaip atsidūrė viduje, buvo užkritęs ant Elijos kojos ir ji negalėjo ištrūkti.
-Au...Aurora.. ? Ro...-tyliia ištarė ir atsimerkusi apsidairė.
Nosį pasiekė pats baisiausias kvapas, koks tik gali būti. Dūmu. Ugnies.
Elija paklaiko iš siaubo. Klykdama ji bandė ištraukti koją, tačiau metalo gabalas buvo sunkus. Sukaupusi visas jėgas ji nustūmė jį ir ištraukė savo kruviną koją.

Didžiulė skylė žiojėjo blauzdoje, bet Eli nesismulkino. Klupinėdama ji atsistojo ir suriko:
-Aurora???
Jos akys karštligiškai ieškojo vieno asmens, tačiau per dūmus nesimatė nieko tik daugybė kraujo.

Aurora siaubingai kraujavo.Skeveldra buvau giliai persmeigusi jos pilvą. Ji bandė dengti žaizdą delnu, uždengusi ji garsiai surėkė. Netekusi dar daugiau jėgų ji vos išstengė išspausti kelis žodžius.
'Elija?'
Aurora jausdama nežmonišką skausmą riktelėjo. Dar kart įkvėpdama ji tarė.
'Padėk..'
Aurora dar kartą suvaitojo iš skausmo, viena ranka dengdama besiveržiantį kraują, kita bandė ištraukti metalo gabalą iš savęs.

Elija susiėmė į rankas ir sukandusi dantis priėjo prie Auroros, ar bent ten iš kur sklido jos balsas.
-Ro...-tyliai ištarė ir sukaupusi visas jėgas pasilenkė prie Auroros. Atsargiai paėmusi ją ant rankų ji tik suvaitojo ir šlubuodama išlipo iš to kas liko po avarijos.
-Reikia....-pradėjo kalbėti Elija, bet taip ir nepasakė sakinio iki galo.
Sukandusi dantis ji lėtai ėjo per išdegusius laukus.
Negalėdama nuspręsti kokios i Aurora būklės ji tik įkvėpė oro ir prisimerkusi bandė įžiūrėti, bet ką kas galėtų suteikti pagalbos.
-Ten... Matau...-sumurmėjo ir nusprendusi, kad ten turėtų rasti pagalbą, Elija nušlubavo su Aurora ant rankų link apleisto namo.

-Ten,-tarė Elija nešdama Aurorą ant peties,-yra viešbutis.
-Aš teturiu šimtinę, tad galėsime apsistoti neilgam,-pridūrė.
-Jei kas klaus-mes patekome į automobilių avariją,-sumurmėjo prisiminusi savo purvinus, suplyšusius rūbus.
-Ir nesispardyk,-nusijuokė.

'Zysiu ir spardysiuos. Aš nenoriu gyventi. Suprask, man
nėra prasmės gyventi. Kai neturiu dėl ko gyventi,
kai neturiu dėl ko egzistuoti.'
*Nešama teištarė Aurora. Įkišusi ranką į kišenę
ji užčiuopė popieriuką. Ištraukusi greitai pažiūrėjo
į jį. Sukišusi atgal į kišenę ji burbtelėjo*
'Turim 600 kažkokių pinigų. Galėsim pasilikti ilgiau'
*Atsiduso*

-Tu atimi iš manęs norą gyventi...-garsiai ištarė Elija ir pažvelgė į laikrodį.
-Galėtum ir nezysti tą pačią dainelę "Nenoriu gyventi... Nėra prasmės..."-mėgdžiodama nusivaipė ir prisimerkusi šyptelėjo.
-Oba koks viešbutis...-tarė ir įlėkė į viešbučio kiemą.

*Cia atejes, Demetri nudziugo, kad turi dar nemazai kuoliuku. is ju padare milziniska sirdi, o jos viduje pacitavo save ' ''...Para, savaite, menesi, o gal visa amzinybe - tol kol busime laimingi..'' ' ir kadangi buvo nusikales ir peralkes, jis nuzingsniavo uzkasti.*