Apleistas namas

Elija sudejavo ir tik dar labiau suspaudė rankose laikomą Aurorą.
Priėjusi ji petimi stumtelėjo duris ir įėjo į priplėkusią patalpą.
Apsidairiusi pamatė seną, sudulkėjusią, suplyšusią sofą. Nurijusi burnoje susikaupusius nuodus ji priėjo prie lovos ir paguldė Aurorą.
Neišlaikiusi susmuko ant žemės ir praplėšė kelnes toje vietoje kur turėjo būti žaizda.
Koja beveik nekraujavo, nes Elija jau kelios savaitės buvo nevalgiusi. Tačiau žaizda atrodė baisiai.
Sučiaupusi lūpas Elija pasisuko į Aurorą.

Aurora vis dar laikė ranką ant kraujuojančios
žaizdos. Ji tyliai sudejavo ir tyliai prabilo
'Elija, ištrauk...'
Nebaigė sakinio ji. Tik gulėjo
užsimerkusi, viena ranka vis bandydama ištraukti
metalo gabalą sau iš pilvo.
Bet jai neužteko jėgos. Ji prarado
per daug kraujo.

Elija pasiraitojo rankoves ir suėmusi metalo gabalą truktelėjo.
-Neturiu tvarsčių...-sudejavo ir nusiplėšusi savo maikutės skiautę, aprišo ja Auroros koją.

'Elija, mano pilvas'
Sunkiai išspaudė Aurora.
Tuomet pirštu parodė į metalą pilve.

((šiaip jau išėmiau ;DDDDD))
ELija atsistojo ir nušlubavo prie apleistos kriauklės. Atsukusi čiaupą suvilgė kitą maikutės skiautę ir grįžo prie Ro.
Pasilenkusi ėmė valyti kraują.

((Tu man koją aprišai xDDD))
Aurora gulėjo ant sofos negalėdama patikėti,
kiek daug kartų ji jau spėjo susižeisti
s per pastarasiais dienas.

Elija rašo:

Elija pasiraitojo rankoves ir suėmusi metalo gabalą truktelėjo.

((;DDDD))
Nuvaliusi kraują Elija atsisėdo šalia Auroros. Į savo žaizdas ji nekreipė dėmesio.
-Uf,-atsiduso.

Aurora net nepastebėjo, kaip lėktuvo nuolauža dingo jai iš pilvo.
'Oh Elija..'
Sukūkčiojo Aurora.
'Aš tik keliu nelaimes..'
Pridūrė dar kart sukūkčiodama.
'..Negi man nebūtų geriau mirti?'
Šiaip ne taip užbaigė sakinį.Atsimerkė.

-Taip. Lėktuvas nukrito per tave,-piktai prunkštelėjo ir ore parodė kabutes.
Atsilošusi apsidairė.
-Čia siaubinga...-tyliai ištarė,-Mums vertėtų susirasti kitą vietą. Kai tu šiek tiek atsigausi,-pridūrė.

Aurora linktelėjo galvą. Žaizda jau nebekraujavo, bet skaudėjo vis dar taip pat nežmoniškai kaip ir prieš tai. Ji pasuko galvą į Eliją
'Turbūt kad ne.Bet ten kur aš, ten kažkas nutinka'
Keistu žvilgsniu pažvelgė į ją.

-Dar paminėk skaičių 13 ir aš tau trenksiu,-burbtelėjo Elija ir galų gale pažvelgė į savo koją.
-Nice...-sumurmėjo ir nusukusi žvilgsnį sučiaupė lūpas.
-Kai nesiseka tai nesiseka... Štai ir atostogos,-išskietė rankas rodydama į siaubingą namą.

Aurora sučiaupė lūpas.
'Mano gimtadienis 13dieną.'
Lyg tyčia priminė savo gimimo dieną.
Nusipurtydama nuo minties, kad greitai jai bus
maždaug 110metų. Aurora vėl atsisuko į Eliją.
'Kaip norėčiau būti žmogus.
Niekas net nepastebėtų kaip dingau.
Niekas negalėtų išgelbėti.'
Atsiduso

-Šneki pievas,-subarė Elija ir prunkštelėjo.
-Kas būtų jeigu būtų... Tu neturėtum taip galvoti,-užsimerkė ir pasinėrė į savo mintis.

'Norėjai pasakyti, kad būtų geriau
jei išvis nebūčiau gimusi? Sakai tiesą.'
Aurora užsimerkė. Atsimerkusi prisiminė
savo gražiausią tašę, kuri sprogo
kartu su visais jos daiktais. Ji atsiduso.

-Nieko panašaus. Aš taip nesakiau,-prunkštelėjo ir pažvelgė į gyjančias žaizdas.
-Ryt ryte eisime ieškoti kitos patalpos... atostogauti,-tyliai tarė ir atsiduso.

'Negaliu patikėti, kad taip ir nemiriau.
Juk dar turiu žiebtuvėlį ir galiu save padegti.'
Aurora susirado kišenėje dar gulintį žiebtuvėlį
ir pradėjo deginti savo marškinėlius.
Šie po truputį pradėjo degti.

Elija rankose laike dubenį sklidiną vandens, kuriuo ruošėsi praplauti nešvarias žaizdas.
Pamačiusi ugnį ji tik išplėtė akis ir negalvodama ką daro šliukštelėjo vandenį tiesiai Aurorai į veidą.
-TU IŠPROTĖJAI?-suspigo ir pribėgusi išmušė Aurorai iš rankų žiebtuvėlį taip apsisvilindama pirštus.
-Ai!-suinkštė ir suspaudė kumštį.
-Dieve, garbės žodis, kartais jaučiuosi už tave mažiausiai dvigubai vyresnė,-purkštelėjo ir nuėjusi prie kriauklės vėl prileido dubenį vandens.
-Duok išplauti žaizdas,-piktai tarė ir bakstelėjo pirštu į Ro pilvą.
Atvyniojusi maikutęs skiautę virtusią tvarsčiu, Elija pažvelgė į žaizdą.
-Gražu. Gija,-sumurmėjo ir suvilgiusi kitą maikutės skiautę ėmė švariai plauti kraują aplink žaizdą.
Baigusi nusiplovė rankas ir tarė.
-Nebekraujuoja, tad tvarsčių geriau nedėk. Greičiau gis,-ramiai tarė ir sučiaupė lūpas.

Aurora supykusi pažvelgė į Eli, kai gavo vandens pliūksnį į veidą.
'Leisk man numirti.Juk kai tavęs nebus aš galėsiu daryti ką noriu ir tu man neuždrausi šokti į laužą'
Susinėrė rankas ant krūtinės ir sukandusi dantis laukė kol Eli nuplovė žaizdas.Jai baigus ji tik žiūrėjo į ją.

-Baik zysti ir pasakyk ačiū,-suburbėjo ir vėl pažvelgė į žaizdas.
-Beveik nieko neliko,-tarė ir klastingai šyptelėjusi persimetė Aurorą per petį.
-Nesispardyk, nesikandžiok ir nedrįsk manęs padegti,-tarė ir išbėgo iš namo.
-Eisime į miestą,-pridūrė nepaleisdama ant žemės Ro.