Vonios kambarys

*Įeina į patvinusį vonios kambarį.
Susiraukė, priėjo prie čiaupo ir jį užsuko.
Pasišlykštėjęs vaizdu ir pelėsio kvapu,
Demetri išėjo*

*Vidury kelio jis nejučiomis tiesiog
pradeda bėgti. Neramios mintys jį
kamuoja ir pribėgęs vonios duris,
jis sustoja. Nori pasibelsti, tačiau
apsigalvoja - gal lili ant jo pyksta?
Demetri atsitupia prie durų ir pajunta,
kaip ji arti. Jis priglaudžia delna prie
tos vietos, kur iš kitos pusės yra lili
nugara. Demetri kvėpavimas daros
gilesnis ir galiausiai jis nusprendžia
palaukti kol lili išeis - tada viską
paaiškins. Na bent pabandys, nes jis
ir pats nieko nesupranta. Demetri
atsisėda ant grindų, atsiremdamas
į sieną, per pusę žingsnio nuo vonios
kambario durų. Apsikabinęs kelius jis
įtemptai galvoja, ką jis tokio padarė,
kad kitiems pasirodė, jog jis su Heidi.*

*Lili prabilus Demetri atsistojo veidu į duris*
"Lili, prašau.. Ne.. Maldauju tavęs.."
*Nuleidžia galvą žemyn ir kiek pasukęs į
šoną nuryja seilę. Jis kiek sudreba pajutęs
lili emocijas ir akimirkai suspaudžia lūpas*
"Lili, tu ne taip viską supratai. Aš rimtai..
Girdi mane? Aš man regis aš.. Tu.. Manau.."
*Jo balsas užlūžta. Demetri nedrąsiai paima
rankeną ir šiek tiek praveria duris. Jis prikiša
veidą prie mažo praverto tarpelio ir paniškai taria*
"Tarp mūsų su Heidi nieko nėra. Tikrai. Aš
nežinau kodėl ji taip.. Lili, tu juk jauti.. Jauti juk..?"
*Jis praveria duris dar šiek tiek ir žengia į vidų.
Pamato lili tokią, tačiau nustebti nėra laiko.
Demetri prieina prie jos ir atsisėda šalia.*
"Lili, man sunku.. Aš galvojau apie tai..
Turbūt turėjau tau pasakyt tai ankščiau,
bet tik jaučiau tai ir tylėjau. Tik nepabėk.. Prašau.."

"Tas pyktis jau kai ką reiškia..
Man gera žinot, kad esi man
atvira, lili. Aš tai labai vertinu.."
*Nuoširdžiai jai nusišypso ir
atsitūpia prieš ją. Jis pirštų
galais paima jos smakrą ir laiko
jį taip kad galėtų žiūrėt jai į akis,
o ji nepamestų jo žvilgsnio. Dar
kartelį giliai įkvėpia ir tyliai taria*
"Lili, aš tavęs laukiau ir būdamas
be tavęs buvau tapęs bepročiu.
Tavęs nesulaukęs ir negalėdamas
surasti, grįžau į Volterą. Čia buvau
porą dienų užsidaręs vakarėlių salėj.
Vieną iš dienų mane ten surado Heidi.."
*Paminėjus jos vardą Demetri susiraukia*
"Mes kalbėjomės, aš prisiminiau kas
buvo ankščiau. Ji ankščiau man labai
patiko.. Ankščiau.. Tada ji buvo man
šalta. Aš išvykau ir kai grįžau viskas
buvo kitaip. Pirmą pamačiau tavę.
Buvai ką tik pramušusi skylę sienoj"
*Jis nusišypso prisiminęs. Prikanda
lūpą ir trumpam atsisuka į vonios kraštą*
"Čia man padovanojai pirmąjį aistringą
bučinį, atsimeni? Sakei nežaist su šeima.
Negaliu nuslėpt - kritai man į akį.. Ir nuo
tada leidau savo laiką su tavim. Tavęs
nebegalėčiau pamiršti - juk padovanojai
man tiek daug malonių akimirkų,
prisiminimų.. Aš neabejoju, jog
Heidi tau tiesiog šiek tiek pavydi."
*Lyg sutikdamas su savimi linkteli.
Demetri paleidžia lili smakrą ir viena
ranka švelniai paima jos ranką.*
"Šias kelias dienas vakarėlių salėje
svarsčiau - gal tai tik prisirišimas?
Bet tas mintis nugrūmė virpanti širdis."
*Demetri vėl plačiai šypsosi. Jis paima
ir antrą lili ranką, suglaudžia jas.
Kurį laiką jis stebi lili plaštakas ir
dar kartelį viską apsvarsto, bet
tuojau pat jis pakelia akis į ją ir tęsia*
"Žodžiu, lili, aš noriu tau pasakyti.."
*Jis vėl giliai įkvėpia. Glosto lili
plaštakas nykščiais ir žiūri jai į akis*
"Man rodos aš pirmą kart gyvenime.."
*Demetri pajunta kaip be galo
sunku tai ištarti ir pripažinti..*
"Aš įsimylėjau.. Tave, lili.."
*Tai pasakęs jis nuleidžia galvą, lyg
būtų iš karo grįžęs, pavargęs karys.
Demetri sunkiai atsidūsta ir visdar
laikydamas lili rankas, nuleidžia
savąsias. Jis pasijunta nuginkluotas.
Bejėgiškai suspaudžia lūpas ir užsimerkia.*

"Dėl akimirkos su tavimi galiu leisti
sau rizikuoti būt įskaudintu. Aš trokštu
priklausyti tau.. Man taip gera siekti
tavęs, tačiau dar geriau būtų turėti.."
*Nerasdamas tinkamų žodžių kalba
Demetri ir pakėlęs galvą glosto lili
ranką, kuri švelniai liečia jo skruostą.
Jo akyse sutviska jaudulingas džiugesys.*
"Tu neįsivaizduoji kiek laimės man
suteikia kiekvienaakimirka su tavimi.."
*Jis vėl jai šypsosi ir jaučia kaip jo
ledo šaltumo kraujas pamažu užverda.*
"Lili.. Ar sutinki būti su manimi? Galbūt
įsipareigoti, įgauti teisę pykti ant manęs
ar ant kitų ir to pykčio neslėpti.. Visada
žinoti, jog aš tik tavo, o tu - tik mano..
Būti kartu. Parą, savaitę, mėnesį ar visą
amžinybę - tol, kol būsime laimingi..?"
*Jis lėtai, ramiai ir su šypsena veide
lieja viską, ką tuo metu širdis jam
nusiunčia į galvą. Visos mintys - tik apie tai..*

"Gerai.. Gerai.. Neįsipareigok. Aš
įsipareigosiu. Aš tavim pasitikiu.
Tai kaip? Sutinki? Na bent pabandom"
*Kiek sutrinka ir beveik pasijunta
atstumtas. Sunkiai nuryja seilę ir
bandydamas nepanikuoti žiūri į
jį pakėrejusios merginos akis..*

*Aistringai atsako į lili bučinius.
Jai baigus šnekėt jis laimingai
atsidūsta ir vėl nusišypso jai.*
"Man taipogi per visus 1499
metus tai pirmas kartas, tačiau
pirmų kartų negalima bijot. Ypač
mums, vampyrams. Juk jeigu
nepabandysi - nesužinosi koks
tai jausmas.. Sutinki su tuo?"
*Demetri šiek tiek atsipalaiduoja*

"Dabar mes.."
*Pakšteli jai į smilkinį*
"Karštai pasibučiuosim.."
*Dar kartelį..*
"Ir tada.."
*Vėl pabučiuoja ir nusijuokia*
"Tu eisi apsirengti"
*Pakelia jos galvą paimdamas už
skruostų ir aistringai pabučiuoja*
"O tada dar pagalvosime"
*Nenoromis atsiplėšęs nusišypso.*

"Naaa..."
*Prapliūpsta juokais. Apsiraminęs bando pakartoti*
"Siūlau jums, mademoiselle, pakeisti šį rankšluostį
kasdieniniais arba nekasdieniniais rūbais ir karštai
mane pabučiuoti. Mademoiselle, ar jūs sutinkate?"
*Pilnai įsijausdamas pritaiko intonaciją ir žvilgsnį.
Vėliau droviai nusišypso ir galvoja ar gerai papokštavo*

(( ))

*Nulydėjo lili akimis ir šyptelėjęs
pakilo ir nužingsniavo į svetainę*