Vakarėlių salė

Susiraukęs paspiria ant žemės gulėjusią pagalvėlę. Staika pašoka klykdamas iš džiaugsmo.
-PAGALVIŲ MŪŠIS!!!!!!
Sviedžia į Sereną pagalvėlę.

*Įėjęs rūpestingai uždaro duris
ir atsiseėdęs ant sofos užsimerkia
tikėdamasis čia tartum užsišaldyti.
Jis pradeda suprasti, jog dabar jis
negyvena, o tik egzistuoja. Iš tiesų
jo galvoje dabar daug minčių ir jis
jaučia ausyse tą lengvą spengimą,
kuris visiems pasireiškia būnant
tyloje. O aplink jį nė garso. Demetri
žino - tai arba padės jam, arba
išvarys jį iš proto, todėl jis toliau sėdi.*

Atėjusi čia Heidi tikėjosi pabūti viena,tačiau pamačiusi Demetri nei kiek nesutriko.
-Sveikas,netrukdau?
Maloniai paklausė ir nuėjusi prie sienos atsirėmė į ją.
-Ką čia veiki,vienas?

*Išgirdęs atsidarančias duris, Demetri
kiek sutriko. Atsisukęs į Heidi įsižiūrėjo
į seniai matytas violetines akis - juk
kažkada ji buvo jo svajonė, jo slapta
svajonė. Vėl pamatęs ją jis negalėjo
nenusišypsoti. Nors jausmai dabar visai
kiti. Porą sekundžių patylėjęs, jis tarė*
"Sveika. Ne, visai netrukdai. Aš taip
seniai tavęs nemačiau. Kaip tau sekasi?"
*Demetri apsimetė, jog neišgirdo antro
klausimo ir pabandė nukreipti temą.*

Ji pažvelgė giliai į jo akis.
-Aš taip pat labai seniai tavęs nemačiau..
Nutesė ir šyptelėjo.
-Tu tik dar labiau išgražėjęs.
Nuleido akis ir pagalvojo ką aš čia vapu,tada greit nukreipė temą.
-Gerai man sekasi,pasiilgau tiesiog namų ir visų juose gyvenančių.Kas naujesnio?
Priėjo arčiau ir atsisėdo ant vienos iš kėdžių.
-Visgi atrodai kažkoks keistas.

*Žvilgtelėjo į grindis, po to vėl pakėlė galvą*
"Na kaip matai, po ilgo laiko grįžau į Volterą.
Dar puikiai prisimenu kaip čia lakstėm... Tu,
aš, Felix ir Alec.. Kaip greit viskas pasikeitė.."
*Prisimindamas senus laikus Demetri negalėjo
nesišypsoti. Pagaliau sena jo draugė sugebėjo
tinkamu metu jį susirasti ir pakelti jo nuotaiką.*
"Ilgiuosi tų dienu"
*Dar vis besišypsodamas Demetri žiūrėjo į Heidi*
"Prisėsk"
*Patapšnojo per minkštą sofą*

Išklausiusi jo prisiminimų Heidi taip pat šyptelėjo.
-Na taip,viskas buvo puiku,bet gaila to jau nebebus.
Atsitojusi nuo kėdės priėjo prie sofos ir atsisėdo ant jos.
-O kur buvai išvykęs?
Skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į jį ir užsidėjo koją ant kojos.

Nesulaukusi jo atsakymo pažvelgė į jį ir atsistojo.
-Na ką,malonu buvo tave pamatyti.
Nusišypso ir nuėjo prie durų.
-Susitiksim vėliau.
Pamojo jam ranka ir dingo už durų.

*Iš nevilties miego jį staigiai
pažadino malonus jausmas -
jis galiausiai susekė lili. Dar
šauniau - ji taip netoli. Iš šios
laimės jam norėjosi šokinėti
ir spygčioti tarsi mažam vaikui,
tačiau šį malonumą jis iškeitė
į tylų ir ramų pakilimą nuo
sofos. Demetri su šypsena
veide ramiai patraukė ten,
kur jautė jam labai artimą lili.*

*Atejes i vakareliu sale atsiseda kresle*
Ir pagalvojus, kad kazkada cia vyko garsiausi sokiai - o dabar stukso elektronines yrangos, diskotekos gaublys ir kvailai atrodantis didzejus, kuri is narvo isleidziam kai norim muzikos....
*Aro suneria rankas ir linguoja galva i kaire, i desine*
Kaip kvaila
*Apsisukes iseina*

*Ateina čia ir pasileidžiai garsiai muzika ir sėdi krėsle*

*Visoje pilyje ieškodama Marko staiga išgirsta garsiai grojančia muziką ir išvysta jį... Ji nusisuka,stipriai užsimerkia,giliai įkvepia ir visu greičiu įbėga į kambarį*
''Markai!!!''
* Pilnu džaugsmo veidu ji šoka jam į glebį ir labai stipriai apsikabina*

*Kelias sekundes stovi apšales*
-Di..dy..me čia tu.
*Balsas pradėjo virpėti iš džiaugsmo ir rankos ją apkabino*
-Maniau kad esi mirus.
*Stebi i jos akis*

*Atsako i jos bučiny*
-Tai tada man gyvenimas prašvesėjo kad grižai.
*Apžiūri ją*
-Greitu metu teks varyti i parduotuves.Suknelė jau seniai šia nešoji.

*Nusijuokia*
Žinai, Man atrodo kad aš išviso nebuvau parduotuvėse nuo to laiko kai paskutinį kartą mačiau Volturių pilį...
*Susimąsto*
Aš negaliu patikėti,kad tu man prieš akis.
*Spokso į Marko akis*

*Paglostė jos plaukus*
-Aš maniau kad matau iliuzija.
*Stebi jos akis*
-Tau bus proga.
-Kur buvai per tą visą laiką?

*Nuleidžia galvą*
Kai Aro man liepė dingti,bėgau į Romą ir ten viena gyvenau kelis šimtmečius,be tavęs... Kai to nebegalėjau pakęsti-grįžau. Viskas taip pakeista.
*Apsižvalgo*
Ką tu veikei visą tą laiką?

*Pakelia akis i lubas o balsas nuliūsta*
-Aš tai buvau tarsi mires po tavo "mirties"
*Nuleidžia akis ir stebi ją*
-Dabar mano širdis vėl spurda.

Tau tikriausiai Chelsea su savo galia padėjo. Aš pati tai gyvenau kartodama sau kad aš mirus visų Volturių gyvenimuose,kad esu per silpna tokiam gyvenimui be jokio tikslo,todėl vieną dieną turėjau pabandyti grįžti. Žinojau,kad tas šansas galbūt mane atves pas tave ir gal vis dėl to galėsiu su tavimi gyvent amžinai ir laimingai.
*Padeda savo galvą jam ant peties*
Tu nei neįsivaizduoji kaip man buvo sunku būti be tavęs.

-Nu dabar nepabėgsi.
-Tai Chelsea padėjo kad pats tada nedingčiau.
*Žiūri i ją*
-Man dabar gera kai esi šalia.