Namelis medyje

*Aurora atsistojo ir iškraustė šios dienos pirkinius *

*Aurora nusprendė grįžti į katakombas, prie tos stebuklingos ugnies*

*Aurora tyliai atsisėdo ant savo medinės lovos ir ramiai iškraustė maišus. Užsidėjo savo naują suknelę ir sportbačius. Ji atsistojo prie veidrodžio ir įsitikinusi kad viskas dera pakeitė patalynę į ryškiai raudoną, kitą padėjo į spintelę ir išėjo į katakombas*

*Aurora susirinko visus daigtus ir pasiėmusi popieriaus lapą jame parašė <Sveiki. Atsiprašau ,bet turiu išeiti. Nesenai įsigyjau namą ir išsikraustau. Jau paskambinau į kelias vietas, jos pasirūpins kitais mano daigtais iš Port Angeles'o. Kai norėsit aplankyt, alkanos neeikit. Gyvenu tarp žmonių. Pasiilgsiu jūsų. Myliu.Aurora> ji nusijuokė ir paliko lapelį ant tuščios savo medinės lovos ir grįžo namo.*

*Kite viska apmasciusi isejo is namelio*

*Miley isoko i nameli. Akys uzkliuvo uz tuscios medines lovos. Susiraukusi Mel priejo prie jos ir pamate rasteli. Ciupo ji. Permete ji akimis. Beskaitant is nevilties issiziojo*
"Ne!!!!!" *Nuaidejo maldaujamas Miley balsas.*

*Aurora tyliai užlipo ir pamatė Miley*
'Sveika. Pasiilgau tavęs'
*Tuomet pri4jo prie jos ir draugiškai apkabino ir tuomet nusišypsojo*

*Miley atstume Aurora nuo saves ir pasiziurejo i ja juodom akim. Jei butu galejus butu verkusi...*
"Kaip tu sitaip.... galejai pasielgti su...manim....Tarja...." *Lemeno*

*Aurora suglumo ir suraukė kaktą*
'Aš nemaniau, kad.. kad jūs taip reaguosit. Jei norit, galit gyventi pas mane.. vietos yra. Užteks.'
*Baisiai jausdamasi pasakė*

"Ne dekui" *Atkirto. Numete lapeli ant zemes ir issoko is namelio.*

*Aurora buvo sukrėsta ir sukrito ant grindų. Pasijautė bejėgė ir nesupratusi ką blogai padarė toliau mąstė ir kažką tyliai sau murmėjo*

*Aurora atsisėdo ir vis dar besijausdama keistai. Tuomet iš rankinės išsitraukė knygutę, išplėšė lapelį ir išsitraukusi tušinuką pradėjo rašyti.
<Net nežinau nuo ko pradėti. Niekada nemaniau kad jūs taip supyksit. Aš nemaniau kad.. kad jūs supyksit, jei tai galima pavadinti pykčiu. Tik nenoriu kad taip būtų. Aš galėčiau pravirkt, bet negaliu. Jau kurį laiką galvojau, kaip noriu būti žmogus. Nežinau ar man dar verta sugrįžti Prašau.Nepyk. Aurora > padėjo lapelį į tą pačią vietą ir išėjo iš namelio suglumusi*

*Miley isoko i nameli. Vel pamate rasteli. Priejusi paeme ir perskaite. Pykcio perkreipta suglamze rasteli ir numete ant zemes. Atsisedusi isikniaube i delnus ir eme galvoti. Prisimine kaip susipazino su Aurora, kaip jos kartu state si nameli, kaip Miley atsivede i namus Tarja ir visa kitka. Atsistojusi pakele abu rastelius ir padejo ant tuscios Auroros lovos. Is dzinsu kisenes issitrauke telefona. Idejusi ji atgal Mel pradejo krautis savo daiktus bet akimirksniu sustojo. Nusprende kad nepaliks taip Tarjos. Atsisedusi ant grindu eme laukti.*

*Aurora greitai numetė savo kuprinę prie lovos ir staigiai atsisėdusi nusuko veidą į sieną*

*Neatsisukusi Mel nuleido galva.*
"Ka cia darai?" *Paklause.*

'Bandau viską atitaisyti'
*Aurora užsikirto keliose vietose*

"Nereikia. Daryk taip kaip nori tu kaip tau geriau, o mus paik." *Tare ir issoko is namelio.*

*Aurora nieko nebenorėjo ir tyliai padėjo galvą ant švelnios medinės lovos. Ji padarė sprendimą*

*Aurora tyliai išsitraukė lengvus patalus užimančius mažai vietos ir vėl paklojo lovą. Sudėjo visus daigtus į savo spintelę, kelis rūbus sulankščiusi padėjo į stalčių. Tuščią kuprinę sukišo po lova. Atsisėdo ant lovos krašto ir pamąstė. Tuomet suraukė kaktą. 'Nesuprantu. Tiesiog tai neįsikertama. Iš vis ką veikiu Forkse?!' galvojo pati sau ir tuo pačiu ieškojo atsakymų į savo klausimus. Tada lėtai pakilo nuo lovos ir priėjo prie mažo dailaus langelio. Apačioje nebuvo nieko įdomaus. Ji nukreipė savo žvilgsnį į dangų. Naktis buvo skaidri todėl matė visas žvaigždes. Susirado savo mėgstamiausią žvaigždę ir pažiopsojusi vėl atsisėdo ant lovos. Atsiduso. Kiek vėliau atsistojo ir greitai nušoko žemyn.*

*Aurora susivėlusi įlipo į namelį. Ji juodomis akimis žvelgė į grindis ir jausdamasi silpna atsigulė ir susivyniojo į patalus. Užsimerkė ir nekvėpavo.*

*Aurora pakėlė galvą ir pasisuko į Tarją. Jos akys nebebuvo tokios kaip ankščiau, jos buvo pilnos savęs neapykantos. Lūpų kampučiai atrodė nusvirę žemyn amžiams.Tuomet ji prabilo*
'Tarja.. Aš.. Niekada nemaniau.. Kad..Kad taip.. Taip supyksit.. Aš maniau kad jūs.. Džiaugsitės kad.. Kad turiu namus...Aš..Nebūčiau jūsų tiesiog...Užmiršus.. Aš būčiau lankius jus.. Aš..'
*Aurora trūkčiojo kalbėdama.Ji nebegalėjo nieko pasakyti. Nuo tų žodžių jos akys dar labiau prisipildė liūdesio ir jos veidas dar labiau išbąlo.*

*Aurora pažvelgė į Tarją ir tarė.*
'O jei aš jau padariau sprendimą, ar norėtum.. Sužinoti kad ir koks.. Jis būtų?'
*Jau lengviau atsikvėpė. Ir vėl pažvelgė jau kiek ramesniu veidu*