Antikvariniu prekiu parduotuve

sveika Eva.. man reika i knygyna.. *syptelejo ir isedo i automobili bei uzdare dureles*

"Laisvai."
*Prideda ranką prie kaktos ir užvedusi variklį paleidžia negarsiai muziką*
"Neprieštarauji?Man lengviau važiuot."
*Tarsteli bei nusišypso.*

"Na,ką.Tyla reiškia sutikimą.Važiuojam."
*Taip tarusi nuvažiavo link kelių.*

Goe įžengė į krautuvėlę. Joje tvyrojo priblanda ir jautėsi dulkėmis persunktas oras. Uždarius paskui save duris, Go krūptelejo, kai sutilindžiavo ant durų pakabintas varpelis. Nepaisant to, niekas nepasirodė. Krautuvėlė buvo prigrūsta senų daiktų, rakandų, knygų, drabužių, papuošalų. Go pasilenkė prie vitrinos su neįprastais amuletais, kai ją išgąsdino iš už nugaros balsas:
-Kuo galiu padėti?-Goe nepastebėjo, kaip jai už nugaros išdygo senyvas žmogelis senamadišku švarku. Ji staigiai atsisuko ir nežinia ko taip įsigando, kad pati girdėjo savo širdies plakimą.
-Aš...aš tik dairausi.-Bandė nusiraminti Go, nes visgi nebuvo dėl ko jaudintis.
-O...Atrodo susidomėjai amuletais? Šitie saugo nuo vampyrų, o anie nuo vilkolakių...-Ramiu balsu aiškino žmogelis. Go jau šyptelejo ir išgąstis bemat išgaravo.
-Ką jūs sakot? Šitaip viliojat pirkėjus? Gi vampyrų ir vilkolakių nėra. -Vyriškis nieko nesakė, tik savo pilkšvai melsvom akim stebeilijosi i merginą ir vos vos šyptelėjęs pasakė nai šį nei tą.
-Ankščiau tavęs čia nemačiau, turbūt esi čia naujokė.
-Koks jums skirtumas.-Gan atzagariai atrėžė Go ir jau ketino sukti duru link.
-Palauk...-Sustabde ja senukas žodžiais. Go, pati nesuprasdama kurių galų, sustojo vietoje ir atsisuko. Pyktis jau buvo išgaravęs.
-Kas?-Paklausė ji, ir atsisukusi jau isvydo senuką besirausiant vienoje dėžėje už prekystalio.
-Turiu tau dovanėlę. Priimk už atsiprašymą...
Go padave stipriai suvyniota ryšulėlį. Go iš pradžių dar nenorėjo imti, bet senukas pardavėjas tik papurtė galvą, bežodžia kalba sakydamas, kad nereikia tų atsisakymų. Go nieko nesakiusi įsidėjo ryšulėlį į kišenę ir paskutinį kartą keistai žvilgtelėjusi į senuka, išėjo iš krautuvėlės.

*Įėjusi apžiūri visus daiktus. Už akių užkliūna dežutė/kosmetinė paėmusi ją nuneša ant prekystalio. Tada pamatodidelę senoinę vazą ir taip pat ją nunešusi ant prekystalio sumoka ir išsineša*

*KIte nebesumislijusi kitos tinkamos parduotuves atejo cia ir jai uz akiu uzkliuvo Didelis antikvariatinis nuotrauku remelis. Dailiais juodais, perlamutriniais krastais...t.t.*
"man sita jaigu galit supakuokit..."
*paprase pardavejos paskui nesejo paprase kad ikeltu ji i jos automobili*
"aciu"
*ir isvaziavo...*

*Atėjusi su Henriu, pradeda apžiūrinėti papuošalus*
"Nežinau..."
*sumurma ir pasisuka į Henry*
"Ką dovanotum man?"
*šypteli*

-Tau dovanociau?
*Susimasto*
-Didelis pasirinkimas net nezinau.
*Nusijuokia ir vaikstineja su ja ir sypteli*

*Paiima didelį vėrinį su juodaisiais perlais*
"Ką manai?"

-Visai neblogai.
*Nusijuokia ir sypteli*
-Labai grazu.
*Pabuciuoja ja*
-Tai ka pirksim sita?
*Nusijuokia*

"Taip. Manau šis jai patiks"
*pasižiūri į laikrodi*
"Veluojam"

*Prisiminusi vieną dalyką greitai dinksta iš parduotuvės*

*Labai greitai privažiavusi staigia sustoja. Išlipa ir nueina į parduotuvę. Nesusitikusi jokių biologių Zosių, kurias galima būtų suvalgyti prieina prie kasos su pienu rankose ir dėl vaizdo dar pasiėmusi cigarečių apmokėjusi sąskaitą išeina. Įsėda į automobilį ir padėjusi pieną bei cigaretes prie kitų pirkinių išvažiuoja*

*Elizabeta prieina prie vtrinos ir ilgai apžiūrinėja. Paskui srakteli link durų. Tačiau pastebi užrašą:'UŽDARYTA'. Kiek pagalvojusi garsiai pabeldžia į duris. Babeldžia dar kartą. Ir dar. Beldžia tol, kol atsliūkina apsimiegojęs antikvariato savininkas.*
'-Labas vakaras. Gal būtų galima užeiti?'
*Paklaususi ji viliojančiai nusišypsojo ir prisimerkė.*
'-Jau gan vėlu...'
*Kiek sutrikęs atsakė žmogus. Elizabeta pažvelgė tiesiai jam į akis.*
'-Labai jūsų prašau. Manau, kad radau tai, kas priklausė mano šeimai.'
'-Na...
*Nesulaukusi atsakymo Eli įžengė vidun. Ji grakščiai nuskriejo prie vitrinos, kurioje gulėjo senas medalionas. Atidariusi dangtelį rado užrašą:'Mylimai Elizabetai, 1509 balandžio 8d.' Ji nusišypsojo ir pasisuko į pardavėją.*
'-Kiek už jį prašote?'
*Paklausė ji ir nusišypsojo.*
'-Na tai labai senas medalionas...'
*Ant prekystalio Eli padėjo šimto dolerių banknotą.*
'-Užteks?'
*Ji prisimerkė ir pažvelgė į žmogų.*
'-Jis mažiau vertas...'
'-Jis žymiai daugiau vertas nei kad jūs galite įsivaizduoti.'
*Tai pasakiusi ji apsisuko ir nuėjo link durų. Sustojusi atsisuko ir šaltai ištarė.*
'-Ačiū.Geros nakties.'
*Paskui save uždariusi duris Elizabeta atsiduso. 'Pagaliau jį radau'- pagalvoja ir pradingta nakties tamsoje.*