Apleistos kapines

Nesuprasdama pekėlė vieną antakį tuomet nusijuokė.
-Aš negyvenu kaip laukinė,-tarė įdėmiai žvelgdama į Alec.

-na ka as zinau,turetum tureti bent jau namus,kad nebutum kaip laukine..
*guztelejo peciais Alec*
-istisas dienas trintis prie medziu..na ka as zinau..
*suciaupe lupas Alec ir vel pasisuko i liepsnas stebedamas tamsius dumus kylancius i dangu*

-Aš turiu namus,-vėl nusijuokė Eli.
-Tokius pat namus kaip ir tu,-tarė šyptelėjusi ir sunėrė ranka ant krūtinės.

-abejoju,ar tokius pat kaip ir as
*syptelejo Alec prisimindamas Volturu dvara*

-Na ne pilis... Bet jaukus nameliukas,-tarė mąstydama apie savo svajonių namą.
Tuomet nervingai truktelėjo maikutę ir pasitaisusi kuprinę kostelėjo.
-Kiek tau metų?-nerūpestingai paklausė žvelgdama į savo batus.

-butent,ne pilis
*tyliai pasake Alec ir pradejo isubuoti pirmyn atgal*
-na atrodau kai 12,o seip man jau seniai virs keliu simtu..
*tada pasisuko i Elija,nuziurejo ja nuo galvos iki kojo*
- o tau kiek?

-O kiek duotum?-šmaikščiai paklausė ir pasidėjusi kuprinę ant žemės, prisėdo ant jos.
((mane mama nuo kompo veja. vėliau dar prisėsiu.))

*pasisukes nuziurejo ja vel*
na atrodai kokiu 20,o del vampyru gyvenimo,net neisivaizduoju
*guztelejo peciais Alec ir apsidaire.sustojo siubaves lyg kazka prisimindamas*
-atleisk Elija,turiu tave palikti,dar susitiksim
*pasake Alec ir dingo uz kapiniu vartu*

((sekmes))

Gūžtelėjo pečiais ir nusisukusi pasitaisė megztuką. Tuomet paskutinį kartą nužvelgė degančius kūnus ir šyptelėjusi užsimetė kuprinę ant pečių.
-Metas namo,-tyliai pati sau ištarė ir išbėgo iš kapinaičių.

*Aurora įėjo į kapines ir susirado savo
mamos kapą. Nuvalė dulkes ranka ir pagloste
švelnų antkapį. Ji stovėjo ir žiūrėjo
tuščiu žvilgsniu į kapą.*
'Kodėl aš negrįžau?'
*Tyliai paklausė savęs*

*Kiek pastovėjusi ji išėjo iš kapinių*

*atėjo laidoti šuniuko, visas liūdnas. užkasė ir ėmė dairytis Piranijos*

*išėjo*

Elija švilpiniuodama per Mtv girdėtą "No Fair" dainą, įėjo į kapines.
Susikišusi rankas į kišenes ji atsisėdo ant vieno antkapio ir pakėlė akis į dangų.

*Eli įeina į kapines. Jos akys ieško ko nor ypatingo. Randa. Balta angelo statula jai primena motinos kapą. Liūdnai nusišypsojusi prisėda ir ima niūniuoti dainą.*
'-Kai miršta žmonės ima verkti angelai,
Jų baltos akys srūva sidabru ilgai.
Pilkuos kapeliuos ilsisi ramiai draugai,
Jiems viso gero ištar atėjo tik Eli.'
*Bedainuodama Elizabeta pamato mažos mergaitės šmėklą. Jos susivėlę plaukučiai netvarkingai krito ant pečių, O baltas rūbelis buvo per didelis.*
'-Ei, mergaite, kuo tu vardu?'
*Vos tik Eli tai ištarė mažoji šmėkla krūptelėjo, lėtai atsisuko ir... Dingo palikdama linksmą it varpeliai juoką. Elizabeta pasimuistė. Tačiau niekur nėjo.'Liksiu čia visai nakčiai',-pagalvojo ji ir atsirėmusi į angelo statulą sustingo.*

*Staiga Elizabeta atsimerkė. Jos akys nukrypo į dangų. Tamsūs plaukai netvarkingom sruogom krito ant kaktos ir veido.*
'-Turėtų šviesti žvaigždės.'
*Sumurmėjo ji ir atsistojo. Melsva suknutė buvo drėgna nuo iškritusios rasos. Elizabeta perbraukė ranka plaukus, palykino suknelę.*
'-Varau iš čia.'
*Tyliai ištaria. Grakščiai išeina iš kapinių. Ją išlydi tylus juokas.*