Miškas

'Ką tu čia veiki?'
*Nustebusi pažvelgė į Eliją ir atsisėdo*

-Atėjau su tavimi pasikalbėti,-tarė nepasijudindama.

'Sakyk'
*Neparodydama jokių jausmų tarė*

-Gyveni Port Andžele, taip?-paklausė vis dar stovėdama šėšėlyje.

'Sakykim kad taip,gyvenu. O ką? Aš čia gyvenau iki tol kol atsidūriau Forkse.'
*Tarė*

Elija linktelėjo ir priėjo prie Auroros.
-Mes tavęs nepamiršom,-tarė žiūrėdama į dangų.
-Tiesiog kai tu atsisakei su mumis gyventi... Mes pamanėmė, kad tu... Kad tu nelabai mus mėgsti,-pridūrė ir perbraukė ranka per šlapius plaukus.

'O taip. Jūs manot kad po 90metų vienatvės aš apleisiu savo draugus? Ne. Jei būčiau žinojus kur jūs gyvenat būčiau atėjus. Negi taip sunku suprasti kad aš savo namų nepaliksiu. O tuo labiau kad dabar turiu kelis namus. Ir kažkodėl jums reikia manęs kai kažkas labai blogai. Maniau kad Tarja užsuks į namelį. Norėjau kad ji mane susirastų. Bet ji net namelį pamiršo.O ką jau kalbėt apie mane. Tiek Miley tiek Tarja pyko kad nusipirkau namus. O pačios išsikrausto.Spėju Tarja irgi pas jus gyvens.''
*Nuleido galvą nenorėdama parodyti kad jai skaudu*

-Aš Tarją mačiau tik iš tolo,-tarė.
-Man irgi dabar sunku,-nuleido galvą ir Eliją.
-Tiesiog aš stengiuosi su visais suartėti. Kai čia atvykau neturėjau pažįstamų. Bet susiradau. Tiesiog, Aurora... Galbūt... Galbūt tu užmiršai savo draugus?-švelniai paklausė žiūrėdama pavargusiomis akimis į Aurorą.
-Galbūt nėra taip blogai kaip atrodo? Tiesiog kartais tu... Tu neprisileidi mūsų artyn,-ištarė ir susiėmė rankomis už galvos.

'Kada aš jūsų neprisileidau? Šiandien? Taip šiandien neprisileidau. Bet jūs..Jūs mane užmiršot. Jums net netrūksta manęs. Jūs net nepagalvojat apie mane.O aš ištisus vakarus apie jus galvojau. Kaip man jaustis kai aš net negaliu jūsų aplankyti. Tarkim Serena nuo manęs pabėgo.Paaiškink man tai.Negi aš tapau pabaisa? Negi taip sunku suprast kad pagaliau vėl esu laiminga? Elija, jums aš nereikalinga. Tad pasistengiau kad manęs neliktų nei kvapo.'
*Padėjo veidą į savo delnus ir pradėjo verkti be ašarų*

-Serena pabėgo nuo mūsų visų. Bet jei ten geriau,-tarė žiūrėdama į dangų.
-Mes apie tave galvojome, Aurora. Tu darai savo išvadas. Viskas ne taip jau blogai,-tarė Elija.
-O dėl namo... Maniau, kad žinai kur gyvename. Juk mišką gerai pažįsti.

'Tu pati žinai koks jis didelis. Aš negaliu jo viso išvaikščioti. Neįmanoma. Kodėl jūs susirandat mane kai viskas yra blogai ir kai kažko reikia. Jūs žinot kad aš visada pasakysiu taip. Aš visada tokia buvau. Bet sprendimas jau padarytas.Aš gyvensiu čia.Vėl.'
*Pakėlė akis į dangų.Nuo lietaus visas jos tušas buvo nubėgęs, o plaukai šlapi,purvini ir pilni mažų šapelių*

Elija pakele akis i dangu.
-Tie kuriuos mylim daugiausiai mus skaudina,-tare ir nubrauke nuo weido lietaus lasus.

'Esi visiškai teisi. Man reikėjo niekada nevažiuoti į Forksą. Tai buvo didžiausia klaida'
*Ji nusisuko nuo Elijos nenorėdama kad ji tokią ją matytų*

-zinai wiena auksine taisykle?-paklause ir istiese kojas.
-Niekada nesigailek to ka padarei,-letai palingawusi galva tare.
-Taip lengviau gyvent. as tawe suprantu, Aurora. Taciau tu turetum nedaryti tokiu drastisku sprendima. galbut werta suteikt tawo draugams antra sansa?-guztelejo ir liudnai syptelejo.

'Esu įsitikinus kad lieku čia. Antra šansą kam? Dar vienam pagalbos šūksniui? Ne. Grįšti privalėsiu,bet nežinau ar greitai'
*Atsidūsta ir užverčia galvą į dangų.Ant jos veido krinta sunkūs lietaus lašai. Ji užsimerkia*

-Na matai,-tarė žiūrėdama i Aurorą.
-Tu pati užsisklendi savyje. Kaip turėsi draugu jei padarius jiems klaida puoli bėgti?-Elija pasitaisė pirštines ir nusiminusi atsiduso.

'Aš nebenoriu kad kažkas mane skaudintų. Volturiai mano kad bandžiai pakabinti Aro. Dieve brangus, jis tik draugas.Gal. O Kajus.Jis viską pradėjo. Vėl pamanys kad aš kažką blogai darau.Bet man nesvarbu jei aš mirsiu.O jei taip ir bus tai užkaskit mane šalia motinos kapo.Ar bent tą kas iš manęs liks'
*Mintis apie mirtį ją keistai ramino*

-Na taip. Volturiai susprogdino musu namą, užmušė Beną... Paskutiniu metu mūsų namuose tylu kaip kapuose. Mums taip pat sunku , Aurora. Jei tik gyventum su mumis suprastum viską...-Elijos balsas užlūžo ir ji nusuko žvilgsnį.

'Bet jūs puikiai žinot, kad taip nebus. Aš nesiruošiu ten gyventi net jei jūs išsprogdinsit mano namus. Esu visiškai įsitikinusi kad Volturių berniukai labai ieško nuotykių.'
*Nuleidžia galvą ir susigūžia vietoje kai pagalvoja apie savo motiną*

-Tau namai brangesni uz draugus...-sumurmejo ir truputi isizeidusi uzsimerke.

'Ne.Bet savo namus.Savo vienos namus turiu pirmą kartą.Ir jie man tik prieglobstis.Aš namie beveik nebūnu.Nebūčiau ir pas jus'
*Išsitraukia iš tašės veidrodėlį ir greitai išėmė kontaktinius lęšius.Tuomet veriančiomis raudonomis akimis ji pažvelgė į Eliją.*
'Negi taip sunku suprasti kad turiu jaukius namus ir nenoriu būti kitur?'

-nesunku. man mano namai taip pat brangus,-tare elija ir pazvelge i laikrodi.
-taciau nelabai teisinga kaltint mus kad tawe pamirsom, kai pati nenori tapti musu seima,-sveniai tare elija ir atsargiai uzdejo ranka ant auroros peties.

'Man nereikia šeimos ,man reikia draugų. Kai man reikės šeimos aš pati ją susikursiu. Tad manęs neatkalbėsit.Nes aš gyvensiu savo namuose.Viena.Vienatvė dar niekam nepakenkė.Beje aš pripratus būti viena'
*Žvelgė į tolį*

Elija linktelejo. Nuo jos plauku varvejo vanduo ir tisko ant juodos sukneles.
-Aurora, ko tu sieki apsigyvendama Port Andzele?
Eli pazvelge i ja juodom, pavargusiom akim.

'Ramaus,paprasto gyvenimo. Pabėgti nuo tų kurie mane skaudina. O mane skaudina beveik visi.'
*Pažvelgė į juodas Elijos akis*
'Tau reikia pamedžioti'
*Pridūrė*