Takelis

*vėl apsuka Vic į Carlisle pusę*
Žinau, bet su tavim šneka.
*Linkteli jam, daugiau nieko nesako*

*'Velnias'-mintyse pagalvoja...*
Mes tikriausiai sutrukdėme,malonu pasimatyti...Alice gražiai atrodai...Nors nelabai gražiai...*iškvėpia*
Jau eisime*trinkteli Ericai*

*pasisuka į Carlisle gulėdama ant jo rankų lyg lovoj ir kažką neaiškiai sumurma.stipriai užsimerkus bando užmigti,nors žino,kad nepavyks.kartais,nuo stipraus pykinimo,suvirpa*

*atsako į praitą klausimą*
"Kaip visada, gelbsčiu visus iš eilės.."
*Persmelkia Vic skaudžiu, tik jai suprantamu žvilgsniu ir kiek prisimerkia ir suvokia, kad siaubingai nori ją apsikabinti. Suvirpėjus Alice iškart į ją pažvelgia*
"Atleiskit, paelės, turiu bėgti.."
*Linkteli vampyrėms ir pabėga*

*Pamoja Carlisle, tada patrina tą vietą, kur Vic trenkė*
Neskaudėjo, bet vistiek. Nedaryk daugiau taip.

*Vic pagalvoja kas blogai su Carlisle akimis,kad jo žvilgsnis toks juokingas,bet pamoja nubėgusiam*
Wow,buvo smagu*atsisuka į Ericą*
Ak,atleisk...

O tu dar nenorėjai ateit pažiūrėt kas čia.
*pavarto akis, šypteli, tada surimtėja*
Kažin kas Alice blogai?

Net neįsivaizduoju.Ir tiesą sakant man nerūpi.Visiškai*nusijuokia*
O Carlisle prastai atrodo,kažkas ne taip...Na nesvarbu.Kur dabar?

*gūžteli pečiais*
Didelio skirtumo man nėra. Be to, čia beveik nėra kur eit..
*apsižvalgo aplink*

Tai gal einam namo?Man atsibodo tampyti šiuos maišus*iškelia vieną ranką su pirkinių krepšeliais*

Tu eik, aš greit grįšiu. Be to, manau Alec greit grįš, ir jūs norėsit pabūt vieni.
*šypteli Vikai*

Tu tikrai nori likti viena?*įtariai pasižiūrėjo į Ericą*
Bent jau duok maišus,parnešiu viską namo...

Manau, kad taip. Nesijaudink, ką aš galiu padaryt? Susidegint?
*šypteli ir įduoda maišus Victoriai*

Man nejuokinga*paima maišus*
Saugok save,lauksiu tavęs grįžtant.O jeigu kur nors užtruksi...Tu net mobilaus neturi*susiraukia*
Na,greit grįžk.Viskas*šiaip ne taip apkabina Ericą ir nueina*

*Pamojuoja Vikai, džiaugdamasi, kad bent vienam vampyrui ji reikalinga. Tada atsiseda ant akmens ir šį kart ramiai apmąsto viską, kas nutiko per pastaruosius mėnesius*

*Atsistoja ir nuobodžiaudama apsižvalgo. Nuo galvos iki kojų nužiūri pro šalį einančią mergytę. Erica nusišypso malonia šypsena ir priėjusi prie mergytės ima ją kalbint, klausinėt kur yra jos mama, ar ji čia viena, ar nepasiklydo. Sužinojusi, kad ji čia viena, Erica paima ją už rankos, ir nutempia kiek toliau link miško. Šypsena iš kart dingsta, ir Erica be gailesčio suleidžia savo dantis į mergytės šviesią odą. Baigusi numeta mergytę kažkur į krūmus, o pati laiminga nueina namo*

Bėgdama takeliu ji vis skambino tam pačiam numeriui.
Takeliais apibėgusi visą mišką ji
neramiai pastovėjo ir dar kartą paskambino.
Išbėgusi iš miško patraukė link kitos vietos.

*Eidama galvoja apie Vic, Alec, Paryžių, Marią, Marką, Jasperį, Evą ir kitus. Sustoja ir apsižvalgo, kad suprastų kur atėjo. Įšoka į medį ir atsisėda ant šakos. Netoliese užuodusi stirnas, suraukia nosį ir nustoja kvėpuot pajutusi milžinišką troškulį gerklėje.*

*Vis dar nekvėpuodama nušoka nuo šakos ir nubėga į Port Angelo pusę*

Elija letai vaikstinejo misku. Dangus buvo tamsus, virsum medziu galejai matyti vaisku menuli.
Prisiminusi laikus, kai dar buvo zmogus, Eli garsiai atsiduso ir susikisusi rankas i kisenes, eme tingiai spardyti akmenukus.

Aurora apkvaitusi, susimąsčiusi, bet kartu ir išbąlusi nuo kažkokios baimės ėjo takeliu,susikišusi rankas į kišenes ir nuleidusi galvą. Negalėdama patikėti, kad jis gyvas, pasiliko prie teorijos, kad tai tik jos vaizduotė.Iliuzijos, sukeltos nuo beprotiško noro vėl jį pamatyti.

Patekėjus saulei, Elija pažvelgė į laikrodį.
-Šūdas...-sumurmėjo ir sučiaupusi lūpas, nubėgo Forkso link.

Aurora nuleidusi galvą ir susikišusi rankas į kišenes, visa susigūžusi ji kelias dienas vaikščiojo milžiniško ir tamsaus miško takeliais.Ji tyliai ir ramiai, be jokio menko garselio ir lapų traškesio po kojomis ji pradingo tamsoje ir po kelių minučių jau nebebuvo miške.

Simona vaikšto,uosto mišką,įkvepia kartų ir jau senai neuostyto kvapo.
Bet šį kartą miškas atrodo niūrus.

Atvilko Aro mašiną ant takelio ir išmetė jį lauk.
- Dabar mudu pasikalbėsim, brangiausias Aro.