Svetainė

Mano svetainė. Galiu pasakyti viena, ji tikrai skiriasi nuo šiuolaikinio žmogaus. Vietoj daugumos idealizuojamo minimalistinio ar kitų kartais sukritikuojamo modernistinio stiliaus baldų, mano svetainėje, kaip ir visame name, vyrauja prancūziškas stilius.
Pradėkime nuo lubų. Na, jos nėra akį rėžiančios raudonos, bet tas nuostabus, didelis krištolinis sietynas... Ak, 1957-aisiais pamačiusi jį vienoje antikvarinėje krautuvėlėje Tulūzoje, įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio. Jis kainavo ne tiek jau ir daug (kaip nevalgančiai xD), gal 300 frankų.
Savo namą projektavau pati, na gerai, aš tik sakiau kaip viskas turi būti... O kad jūs žinotumėte, kaip aš pradėdavau siusti kai kas nors mėgindavo įterpti savo idėjų... Taigi, namas buvo statomas pagal mano norus ir įgeidžius. Todėl tikriausiai niekas nenustebs, kodėl namo sienos pirmame aukšte yra 6 metrų aukščio. Siena esanti tiesiai prieš plačias, dvipuses, trijų metrų aukščio, baltas duris yra iš stiklo. Na, tiesiog visasiena nusodinta langais be tarpų... Jie, kaip ir durys, trijų metrų aukščio. Tiek virš langų, tiek virš durų šviesių, šiltų tonų freskos. Virš lango karališkosios šeimos herbas ir angelai aplink jį, nuo herbo sklindanti šviesa. Virš durų karūna, tik aplink ją vaizduojami nebe angelai, aplink ją vaizduojami maži, mieli velniukai. Ant dešiniosios sienos puikuojasi įvairūs grafikos ir tapybos darbai nusipirkti ar gauti dovanų įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Kairioji siena atspindi tam tikrus pasaulio raidos ir mano pačios gyvenimo tarpsnius. 236 metus, kur be pakliūdavau, rinkau veidrodžius. Visa ši šešių metrų siena nukabinėta įvairiausių dydžių ir formų veidrodžiais. Vienu aš itin didžiuojuosi, juk vos jį gavau... Dar baroko laikų veidrodis masyviais, auksiniais rėmais, jis kabo pačiame sienos centre. Veidrodį gavau dar būdama su Volturi, na, tiesa su jais negyvenau, man Volteroje nepatiko ( nors kraštovaizdis tikrai gražus, senos pilys.. man mieliau buvo muziejuje ). Tuo metu gyvenau ir dirbau Romoje (mėdžiodavau, žinoma, už jos ribų), Nacionaliniame meno muziejuje. Ten tas gražus ir senas veidrodis ir buvo nutūpęs, jį gavau dovanų išeidama iš darbo, nuo kolegų, tikriausiai žinojo kaip dėl jo varvinau seilę... Suklastojo dokumentus (įrašė kažką panašaus į "Nerastas po karo"), buvau ir visdar esu jiems labai dėkinga..
Toliau tikriausiai seka visa kas ant žemės... Pačiame kambario centre, galima sakyti, poilsio oazė. Daili balta sofutė ir du foteliai lyg iš pačio Versalio rūmų... Ir mano nuostabusis plazminis TV (dievinu jį) ir įvairiausių dvd prigrūstos spintelės po juo. Kol biblioteka – darbo kambarys dar neįrengta, o baldai dar neužsakyti, šimtai knygų (dar viena mano aistra) riogso ant žemės ir renka dulkes. Prieš veidrodžių sieną stovi mano senasis rašomasis stalas ir daili balta, šilku aptraukta kėdė, nukniaukiau juo po sukilimo, jau tapusi vampyre (ne viską gavau garbingai), pernelyg juos mėgau, kad su jais skirčiausi. Ant stalo guli mano laptop'as, jame visos mano dienoraščių kopijos, tvarkingai nuskenuotos, scaneriu stovinčiu, ir suskirstytos pagal metus, mėnesius. (Juk ranka rašyti mieliau, o išsaugoti atsiminimus labai svarbu.) Kairėje – stalinė lempa, 1914 metais tokios buvo labai madingos ir populiarios. Graži lempa...
Paskui seka grindys, ar ne? Įvairių spalvų spalvų ir formų plytelės lyg mozaika sudaro karališkosios šeimos herbą, karūną. Likusi grindų dalis nusėta baltais ir juodais rombais. Atsistojus reikiamu kampu atrodo kaip šachmatų lenta.

*Lėtai įslenku į svetainę, jaučiuosi keistai mieguista, nors puikiai suprantu, kad užmigti negalėsiu įsitaisau ant minkštos, gal nelabai patogios, sofos. Vis geriau nei nieko... Įsijungiu TV ir tiesiog žiūriu, svarstau ką dar turėčiau nuveikti, padaryti. Galiausiai ir televizorius man pabosta, manęs nedomina kvailos meksikietiškos telenovelės, nelabai įdomu ir kas vyksta pasauly. Kelias minutes dar patysau ant sofos ir į rankas paimu knygą, seną, nutrintą, ne vieną kartą skaitytą, bet tokią pat įdomią. Ir vėl iš naujo prasideda Noa istorija... Kelias valandas prasėdėjusi ir praskaičiusi, vėl baigiu tą pačią seną, apibrizgusią knygą. Imuosi žurnalų vartymo, kurių čia apstu, įvairių rušių. Aplink ir tik sukasi, mados, verslo, jaunimo žurnalai... Et, ir tai negelbsti, vis tiek nuobodu... Nusprendžiu, jog reikia prasilakstyti, išvėdinti galvą.* ((Keliaujam į mišką! xD))

* Įėjusi klesteliu į sofą stovinčią arčiausiai durų, pasėdžiu, pamurksau ir sėdu prie knygų, šįkart jau nebe grožinės literatūros, rimtai kimbu į savo taip mėgstamas istorines knygas, enciklopedijas, skaitau apie seniau gyvavusias imperijas, didžius karalius ir netyčia sužadinu prisiminimus, vienoje knygoje, kurioje pavaizduotas karališkosios šeimos medis, užtinku ir savo vardą, šypteliu, nudžiungu, kad manęs nepamiršo paminėti, po valandos ar dviejų, nusprendžiu pamėdžioti, gal būt nueisiu į mokyklą reikės būti pasiruošusiai, kad ir kokia atspari žmonių kraujui būčiau..*

Sveika gali uzeit ? *

(( kur? užeiti čia? aš jau čia xD ))
*įeinu. numetu savo suteptą stirnos krauju paltą ant sofos atlošo. pastebiu tyliai stovinčią Celesty. Klausiamai pažvelgiu į ją, dar niekas iki šiol nesilankė mano namuose*

Ai seip sumaniau uzsukti *paziuriu i kraujuota palta* ka medziojai?

Truputėlį... *Šypteliu* Pamaniau, gal reikėtų šūlion nulėkt. Nors... Nieko naujo tikriausiai nesužinosiu *Truputį suraukiu nosį, nauji dalykai mane visad traukė, visad norėjau kuo daugiau žinoti..*

jo man ir gal reiktu bet 30 metu atlankius jau atsibodo bet taip reiktu nueit iki * isejau*

Sveika *pasake linksmai* ko tokia mieguista?

((apsinešiau blem xD joking))
*Truputį suraukiu nosį. Vis dėl to jei manęs beveik nebegundo žmonių kvapas, tai dar nereiškia, kad vilkolakiai nedvokia...*
"Labas, amm, net nežinau, pastaruoju metu vis labiau apima tingesys, gal dėl to?
*Mąstau: 'ot velnias, reikės gerai išvėdinti namą...'*

Tai nekvepuok tiesiog ,bet vilkolokiu dvokas gali but vistiek jausis

"Tikriausiai teks imtis stiprių chemikalų..."
*Pritaria*

*Josette išeina*

*Skubiai perlekia svetainę ir pakyla laiptais aukštyn, tiesiu taikymu į miegamajį.*

*Ramiais žingniais pereina svetainę, laiptais pakyla aukštyn*

*Pačiumpa kažkokį seniau numestą švarkelį, na, jų du, pasiima švarųjį , apsivelka ir pasuka garažo link.*

*Papildo dienoraštį, paskui įsitaiso fotelyje ir spokso pro langą*

*Po kelių valandų keliauja į mišką. Medžioti. Pastaruoju metu troškina labiau nei įprastai...*

*Įėjusi iš vienos knygų krūvų pasiima kažkokį seną romaną ir įsitaisiusi fotelyje, ima skaityti.*

*Užverčia knygą. Vėl pajunta troškulį, tik jau aštresnį ir daug skaudžiau plėšantį jos gerklę, išskuba į mišką*

*Įėjusi nusivelka švarkelį, numeta jį ant sofos ir pasiėmusi šusnį knygų nupėdina į miegamąjį ruoštis rytojaus pamokai.*

*Užmetą akį į vieną iš veidrodžių kabančių ant sienos, pasitvarko šukuoseną, lipa laiptais į vonią padėti pirkinių.*

*Įėjusi į svetainę atsisėdo ant sofos ir pasiėmusi knygą pradėjo skaityti, bet po kiek laiko pakilo, užsimetė ilgą juodą paltą ir išėjo.*

*Įėjusi nusivelka paltą, užmeta jį ant fotelio atkaltės. Josette išsidriebia ant savo baltos prancūziškos sofutės, pasiima vieną iš Agatos Christi setektyvų, ima skaityti. Po maždaug valandos tvarkingai padeda knygą į vieną iš savo gausios knygų kolekcijos krūvų. Pasedėjusi dar vieną kitą sekundę, pasuka virtuvės link.*

*Iš virtuvės įžengusi Josettė prieina prie kambario viduryje stovinčio stalelio. Iš vazos stovinčios ant jo išima raudoną rožę, sugniaužia ją tarp savo dailių, plonų pirštelių, atidariusi vieną iš didžiulių langų paleidžia suglamžytus žiedlapius plaukti vėjyje. Atsidūsta. Įjungusi televizorių atsisėda ant baltos sofutės, stovinčios čia pat.*