Įėjusi į parką Elija tiesiu taikymu nužygiavo vieno suoliuko link. Sustojusi kelis metrus nuo jo ji tarė:
-Ko tau reikia, Erikai?-piktai metė ji tamsiam siluetui sėdinčiam ant suoliuko.
-Taip ir maniau, kad tu ateisi čia,-nekreipdamas dėmesio į vampyrės klausimą tarė Erikas ir šyptelėjo. Balti dantys suspindo prieblandoje.
Elija stovėjo nieko nesakydama ir žvelgė į dirbtinį ežerą priešais suoliuką.
-Taip. Žinau, kad tu čia manęs laukei,-ramiai atsakė ši ir užsimerkė.
-Prieš metus mačiau čia tave paskutinį kartą...
-Atėjau čia ne prisiminimus atgaivinti,-piktai nutraukė jį Elija ir ranka perbraukė per besiplaikstančius savo plaukus.
Vampyras pakėlė akis ir pažvelgė į ją. Tuomet vėl nusišypsojo neslėpdamas dantų.
-O tu pasikeitei,-tarė švelniai žiūrėdamas vampyrei į akis,-Tau tinka raudona spalva, El.
Elija dėbtelėjo į jį tada sugniaužė savo kumščius.
-Erikai, paskutinį kartą tavęs klausiu, ko tau reikia iš manęs?-iškošė pro dantis ji.
Vampyras suraukė antakius ir pakilo nuo suoliuko. Žengęs kelis žingsnius atsidūrė šviesos ruoželyje.
-Tenorėjau tave pamatyti,-tarė ir švelniai palietė Elijos plaukus.
Vampyrė susiraukė ir žengė žingsnį atgal.
-Neliesk manęs. Ir nelysk prie mano tėvų. Tu jiems miręs, girdi?! Miręs!-sušuko ji dar tvirčiau suspausdama kumščius.
-Ko taip širsti?-atsitraukęs paklausė Erikas.
-Neieškok manęs ir net nemėgink sekti mane. Aš turiu savo gyvenimą ir atvykau čia tik todėl, kad pasakyčiau tau kaip tavęs nekenčiu,-piktai metė ji ir apsisukusi nukulniavo gatve.
Erikas ėmė bėgti iš paskos, bet Elija atsisukusi parodė iškeltas rankas ir vampyras sustoja.
Išėjusi iš parko Elija nubėgo centro link.