Apleistas Dvaras

*žvilgteli į lapą,tada į Jasperį ir kelis kartus pagazavus važiuoja namų link*

Ačiū
*Šypteli*
Tikiuosi niekas manęs tokio nepamtys

*Ibega ir griuna nezinia kur.. Sedi nesuprasdamas kas vyksta jame.. Pajunta bejausme asara, riedancia jo skruostu ir tuoj pat ja nusibraukes suurzgia*



...



*Kiek pabuves ten, pakyla, numeta svarka, pasiziuri i savo suplesytus dzinsus ir visdar isitempes ir apimtas inirsio iseina*

*lėtai įėjusi į dvarą, Emily apsižvalgo*
"namai namučiai mieliausi"
*sukikena ir apžiūri niūrias sienas. Priėjusi prie apdulkėjusios ir apdegusios sofos, atsisėdo ant jos*

"kaip čia niūru"
*sumurma ir pradeda nagais draskyti sofos kampą*

*Palikusi ramybėje sofą, pradeda nervingai timčioti savo apyrankę*
"dėl visko kalti jie"
*tyliai pasako. Užkelia ir ištiesia kojas ant sofos, pasitvarko suknelę 'čia kaip maža sleptuvė' pagalvojusi nusišypso ir užsimerkia*

*Tyliai niuniuodama seną lopšinę, Emily švelniai palietė savo žandą*
"Kodėl nuo tavęs visi viską slepia?"
*tyliai savęs paklausia ir atsidūsta. Perbraukia delnu per savo plaukus ir atsistojusi apsidairo*

*Ateina prie apleisto dvaro ir sypteli*
-Gal ji cia?
*pagalvoja ir pradares duris pamato ja*
-Stai kur tu.
*Prieina prie jos*
-Na ar pagalvojei ka sakiau?

*Auroros mašina sustojo prie didelio apleisto dvaro*
'Aš neklydau'
*Išlipusi tarė*

-Jei ten Henry tuomet aš ten neisiu,-kaip ožka sukryžiuoja rankas ant krūtinės Elija.
-Jei jis nori su ja pakalbėti-tegu.

"Apie ką turėjau galvoti?"
*sumišusi pasižiūri į Henry*

'Tada'
*Paima ją ant rankų, pasodina į mašiną ir uždaro duris*
'Važiuojam namo'
*Įsėda*

-Na apie tai ka sakiau tau kad as tave myliu ir gal pabandom buti pora.
*ziuri i ja ir sypteli atsiremia i siena ir laukia kol ji ka nors pasakys*

-Taip. Namo,-linkteli.
-Į kuriuos namus?-pakelia antakį mėgindama suskaičiuoti kiek namų turi Aurora.
-O gal nori pamatyti manuosius?

'Hmm. Jis nori sužinoti ar jie gali būti pora'
*Surimtėjo,bet neatsakė į klausimą*

-Žinau...-sumurmėjo Elija.
-Man tikrai nemalonu čia būti,-tarė ir pažvelgė laukan.

*Neramiai pasimuisto*
"Hmm... žinai, man nepatinka kitus skaudinti, bet aš tavęs nemyliu..."
*nervingai palygina suknelės kraštą*
"Ir aš tavęs nepažystu, o tu iš kart siūlai būti pora... Be to tu myli ne mane, o mano išvaizdą, nes manęs tu taip pat nepažysti"
*nelinksmai šypteli*

*Greitai išvažiavo*

*ziuri i ja*
-Na is karto negalim buti pora gal tik draugais ok?
*sypteli jei pralinksmejes*
-Na gal ir tavo isvaizda,bet as jauciu ka jausmus tau.
*Dar stovi atsiremes ir sumosikuoja rankomis*
-Nors ir nepazysti zinai mano varda,pavarde,zinai kad as uz tave daug vyresnis.
*Ziuri i ja ir mandagiai nusilenkia*
-As lauksiu taves visa gyvenima.Nors tai bus sunku as nepasiduosiu.
*Prieina prie jos ir pabuciuoja jos zanda*

*Atsitraukia per kelis žingsnius nuo jo*
"Man tik šešiolika, Henri. Šešiolika"
*pakartoja žiūrėdama į jį*
"Kas mane pažysta tie sako, kad esu nesubrendusi vėjavaikė. Tau neverta su manimi prasidėti ir aš nebenoriu jokių meilių ir dar visokių nesamonių"
*nesmagiai šypteli*
"O draugai... manai tai gera mintis mum būti draugais? Ir be to aš dar neužmiršau, kad tu mane hipno...kažką"

-Na atleisk man uz hipnoze.
*ziuri i jos akis*
-As zinau kad tau 16.
*Sypteli*
-Na draugais likim nors ir bus ok.
*nusisypso jei*

*Prikanda apatinę lūpą ir pasižiūri į jį*
"Tikriausiai galime būti draugai"
*atsidūsta*

-Tada gerai.
*sypteli jei*
-Tada as eisiu manau nori pabuti viena.

*gūžteli pečiais*
"Jei nori gali eiti"
*apsižvalgo*
"Manau ir aš jau eisiu. Čia taip niūru"
*tyliai pasako ir šypteli*

-Ok susitiksime kita diena.
*Pabuciuoja draugiskai i zanda ir iseina*